Režisierius Raimundas Banionis per savo karjerą sukūrė tokius filmus kaip „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Džiazas“, „Neatmenu tavo veido“ ir „Purpurinis rūkas“. Jis yra kūręs ir televizijai bei teatrui, režisavęs serialus, spektaklius ir operas, todėl jo kūryba apima skirtingus žanrus.
Kalbėdamas apie naujausią savo kūrinį, „Go3“ originalaus turinio serialą „Vasaris“, režisierius pabrėžia, kad jį patraukė ne tik sudėtinga tema, bet ir galimybė kurti pasakojimą, kuris ne pataikautų žiūrovui, o skatintų jį mąstyti. Bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi režisierius R. Banionis palietė keršto, moralinio pasirinkimo ir žmogaus vidinės kovos temas, taip pat papasakojo, kad žiūrovams svarbu yra palikti erdvės ne tik stebėti, bet ir patiems interpretuoti:
Kas Jus labiausiai patraukė seriale „Vasaris“ – sudėtinga bei sunki tema, pagrindinio veikėjo siužetinė linija, o gal kažkas kita?
– Pagrinde mane patraukė tai, kad tai yra kitoks serialas. Žiūrovas šiandien labai daug visko mato – viskas mirga, keičiasi, produkcijos labai daug, ir kartais net nespėji paskui viską sekti. O čia man pasirodė svarbu tai, kad žmogus, pažiūrėjęs, ne tik praleistų laiką, bet ir pradėtų mąstyti. Kad pats sau kažką atsakytų, pats prieitų prie tam tikrų išvadų. Man atrodo, šiandien tai labai svarbu. Žmonės dažnai susikoncentruoja į paviršinius dalykus, į efektą, į tai, kas greita, ryšku bei patogu. O esmė kartais pasimeta. Man norėjosi prisiliesti prie medžiagos, kuri skatintų mąstymą. Aš apskritai manau, kad mąstymas yra vienintelis žmonijos išsigelbėjimas. Nes tai, kas vyksta aplink, kartais jau darosi baisu… Ir jeigu nustojame galvoti, pasekmės gali būti labai rimtos.
Kaip dviem sakiniais apibūdintumėte serialą „Vasaris“ žmogui, kuris apie jį dar nieko nėra girdėjęs?
– Man labai sunku sutalpinti tokį serialą į du sakinius, bet, jei reikėtų išskirti esmę, pasakyčiau taip: tai istorija apie tai, kas nutinka, kai žmogus dėl savo statuso, padėties ar luomo tampa tarsi neliečiamas. O kai žmogus tampa neliečiamas, tai yra labai pavojinga – tada jis pradeda nebekontroliuoti savęs, o kartais jo nebegali kontroliuoti ir aplinka.
Todėl man atrodo, kad pagrindinė serialo mintis – žiūrėti kritiškai ir į save, ir į aplinką. Nepasiduoti aklam pasitikėjimui vien dėl pareigų, titulo ar išorinio autoriteto.
Seriale susikerta tikėjimas, skausmas, ištikimybė ir keršto troškimas. Kuri iš šių temų pagrindinė?
– Kerštas yra viena iš tų amžinų temų, kurios lydi žmogų visais laikais. Technika juda į priekį, viskas aplink keičiasi, tačiau žmogus iš esmės lieka labai panašus į tą, koks buvo prieš šimtus ar net tūkstančius metų. Keičiasi drabužiai, aplinka, kalba, bet tam tikri jausmai ir veiksmai nesikeičia. Ir kerštas yra vienas jų. Tai labai sudėtinga tema, nes klausimas visada tas pats – kiek žmogus gali sau leisti keršyti, kur yra ta riba. Iš vienos pusės, atrodo, kad kartais norisi atsilyginti, nes kitaip lyg ir neįmanoma. Iš kitos pusės, egzistuoja ir visai kita moralinė laikysena – atleisti, neatsakyti tuo pačiu. Bet realiame gyvenime, kai žmogus gauna „per vieną skruostą“, jis dažniausiai neatsuka kito. Todėl čia nėra paprasto atsakymo. Čia reikia mąstyti. Ir vis grįžtu prie to paties – svarbiausia, kad žmogus mąstytų (nusišypso ir susimąsto).
Pagrindinis herojus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: išoriškai jis santūrus, o jo vidus – labai audringas. Kaip režisūriškai bandėte perteikti šį kontrastą?
– Čia reikėjo labai daug darbo ir įsigilinimo į scenarijų. Buvo svarbu, kad aktorius ne tik „suvaidintų“ žmogų, bet iš tikrųjų pajustų jo vidinę būseną. Herojus išoriškai gali atrodyti suvaldytas, santūrus, tačiau tam tikrais momentais, susidūręs su tam tikrais poelgiais ar situacijomis, jis nebesusivaldo – prasiveržia jo vidinė aistra, skausmas, įtampa. Tokius dalykus reikėjo labai tiksliai aptarti, repetuoti, ieškoti. Tai ir yra mūsų darbo esmė – ieškoti, kol randi tą būdą, kuris veikia. Negaliu pasakyti vienu sakiniu, kaip tai padarėme, nes tai ir buvo visas kūrybinis procesas. Dirbome, ieškojome, ir padarėme taip, kaip šiandien matosi ekrane.
Ar siekėte, kad žiūrovai suprastų pagrindinį herojų, ar kaip tik norėjote palikti erdvės abejonėms ir apmąstymams?
– Ir viena, ir kita. Žinoma, norisi, kad žiūrovas herojų užjaustų, kad jaustų jam tam tikrą simpatiją. Meno kūrinyje tai labai svarbu – jeigu žiūrovas herojui visai nesimpatizuoja, labai sunku jį išlaikyti. Turi būti tam tikras ryšys.Tačiau kartu labai svarbu, kad liktų paslaptis. Kad žiūrovas ne viską gautų tiesiai ir iškart. Kad jo elgesyje liktų dalykų, kurie stebina, kelia klausimų. Nes žmogus yra nenuspėjamas. Kartais pats nežino, kaip pasielgs kitą akimirką. Todėl ir herojus neturi būti iki galo „išaiškintas“ – jis turi likti gyvas, o gyvas žmogus visada išlaiko paslaptį.
Kaip tikitės, kad žiūrovai reaguos į pagrindinio veikėjo pasirinkimus – su empatija ar su prieštaravimu?
– Manau, kad bus ir taip, ir taip. Todėl, kad veikėjas daro įvairius sprendimus, ir ne visi jie žiūrovui bus priimtini. Kai kuriose situacijose gali kilti empatija, kitose – priešingai, gali atsirasti klausimas: kodėl jis taip elgiasi, kodėl meluoja, kodėl slepia, kodėl stumia save ir kitus į aklavietę? Ir čia, man atrodo, yra visas įdomumas. Nes žmogus nėra vien tik „geras“ arba „blogas“. Mes vertiname jo veiksmus, bandome juos suprasti, bet kartu ir prieštaraujame. Žiūrovas pats spręs, kiek jam tie pasirinkimai bus priimtini ar pateisinami.
Kalbant apie technines priemones: kokius sprendimus rinkotės, kad sustiprintumėte įtampą – šviesą, spalvas, kameros judėjimą, o gal kartais net ir tylą?
– Serialų kūrime techniniai sprendimai visada susiję ir su galimybėmis, ir su formatu. Lyginant su ankstesniais mano kūriniais, tai ilgainiui perėjome prie vis mobilesnių, greitesnių filmavimo būdų, nes serialai turi savo gamybos logiką. Tačiau šiuo atveju kartu su operatoriumi pasirinkome vienos kameros sprendimą, kuris šiam projektui, mano manymu, labai tiko. „Vasaryje“ man buvo svarbi ne veiksmo, o minties įtampa. Vidinė įtampa. Ir tokiai įtampai vienos kameros kalba labai padeda – ji leidžia tiksliau suprasti pagrindinio veikėjo vidinę būseną, įsiklausyti, nesiblaškyti. Kalbant apie šviesą, televizija turi savo ribas. Reikia, kad žiūrovas matytų, kas vyksta. Pastaruoju metu užsienio kūriniuose labai madingi tamsūs vaizdai, bet aš visada maniau, kad turi būti aiškiai matoma. Esu žiūrėjęs serialų, kur beveik nieko neįmanoma įžiūrėti, ir man tai nėra privalumas. Galima kurti tamsą, nuotaiką, paslaptį, bet žmogus turi matyti. Kitaip jis ima nebejausti istorijos, o tiesiog bando spėlioti, kas vyksta ekrane.
Kiek jums buvo svarbu, kad serialo atmosfera pati kalbėtų tiek pat, kiek ir dialogai?
– Labai svarbu. Ir čia pati seminarijos (aut. past. filmuota vienuolyne) erdvė daug davė. Tos baltos sienos, juodi drabužiai, uždarumas, tyla – visa tai sukūrė specifinę atmosferą. Man ta erdvė pasirodė kažkuo mistiška, tarsi atėjusi iš kitų laikų, gal net iš viduramžių. Ne kiekvienam toks pojūtis bus artimas, bet man jis buvo labai svarbus.
Man atrodo, kad pati aplinka seriale kalba labai daug: vienišumas, uždarumas, paslaptis, tam tikras vidinis slėgis. Visa tai atvaizuojama. Ir jei atmosfera veikia, ji iš tiesų gali pasakyti ne mažiau nei dialogas.
Ar buvo scenų, kuriose sąmoningai pasirinkote daugiau nutylėti nei parodyti?
– Taip, žinoma. Tokie sprendimai visada atsiranda. Ne viską reikia parodyti tiesmukai. Yra dalykų, kuriuos geriau palikti žiūrovo vaizduotei. Aš apskritai manau, kad „popierius daug ką pakelia“ – gali parašyti, ir skaitytojas susikurs savo vaizdinį. Ekrane viskas jau tampa labai konkretu, ir tada vienam atrodys vienaip, kitam – kitaip. Todėl kartais sąmoningai geriau kai ką paslėpti, neparodyti iki galo, leisti žiūrovui „prifantazuoti“. Žiūrovas nėra kvailas. Jam nereikia visko badyti pirštu ir aiškinti iki smulkmenų. Kai kas stipriau veikia būtent tada, kai paliekama erdvės pačiam savarankiškai susidėlioti mintį.
Koks buvo svarbiausias uždavinys dirbant su aktoriais?
– Man labai svarbu aktoriaus gebėjimas sukurti personažą. Šiandien, mano akimis, dažnai einama lengvesniu keliu – reikalaujama tiesiog būti natūraliam, būti savimi. Atrodo, kad nebereikia kurti personažo, užtenka egzistuoti pasiūlytose aplinkybėse. Bet man tai neatrodo pakankama. Sukurti personažą yra daug sunkiau. Ne šaržuoti, ne pasiremti štampais, ne suvaidinti „tipą“, o taip įtikinti, kad žiūrovas tavimi patikėtų iki galo. Kad atrodytų, jog tu iš tikrųjų toks esi. Tai labai sudėtinga, bet būtent tai ir yra tikroji vaidyba. Aš jaunimui vis sakiau – kurkime personažą. Nesvarbu, ar jis geras, piktas, silpnas, sudėtingas – jis turi būti konkretus ir gyvas. Man atrodo, tai viena iš didžiųjų šiandienos vaidybos problemų: mes vis labiau renkamės paprastumą vietoje tikros kūrybos.
Kiek leidote aktoriams improvizuoti, o kiek laikėte juos rėmuose?
– Be improvizacijos vaidybos nėra. Jei nėra improvizacijos, viskas tampa mechaniška. Tačiau čia labai svarbūs ir rėmai. Kaip ir muzikoje – improvizuoti galima, bet tu negali visiškai iškristi iš kūrinio. Turi likti vaidmenyje, turi suprasti partnerius, o partneriai turi suprasti tave.Todėl aš sakyčiau, kad čia yra dvi to paties medalio pusės. Improvizacija būtina, nes tik tada personažas pradeda gyventi. Bet ji negali būti chaotiška. Ji turi rastis jau personažo viduje, o ne vietoje personažo.
Kaip norėtumėte, kad žiūrovai reaguotų į „Vasarį“ – ar kad serialas juos sukrėstų, ar paskatintų diskusiją, ar priverstų susimąstyti?
– Man svarbiausia, kad jie mąstytų. Aš tai jau sakiau ir kartoju – noriu, kad žmogus po peržiūros neišjungtų visko kaip dar vienos pramogos ir nenueitų toliau nieko nepasiėmęs. Norėčiau, kad eidamas gatve, važiuodamas autobusu ar būdamas vienas jis pagalvotų: o kaip aš pasielgčiau tokioje situacijoje? Kur mano riba? Kaip suprantu kerštą, atleidimą, neliečiamumą, atsakomybę? Jei serialas paskatins tokias mintis, man tai būtų svarbiausias dalykas. Ar taip įvyks – nežinau. Man kartais atrodo, kad žmonės vis mažiau nori mąstyti. Bet vis tiek manau, kad to reikia siekti.
Ar manote, kad šiandien žiūrovas jau pasirengęs morališkai nepatogioms, sudėtingoms temoms?
– Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau nuo to norima bėgti. Ypač pramoginis turinys labai pataikauja žiūrovui. Pramogos žinoma, yra reikalingos – niekas su tuo nesiginčija. Reikia ir lengvumo, ir atsipalaidavimo, ir linksmybių. Bet mane truputį gąsdina tai, kad pramoga užima vis didesnę mūsų gyvenimo, mąstymo ir elgesio dalį. Norėtųsi proporcijos. Kad būtų vietos ir tam, kas malonu, ir tam, kas verčia sustoti, susimąstyti, paklausti savęs…
Kas jums pačiam liks atmintyje iš šio serialo?
– Du dalykai. Pirmiausia – aktoriai. Buvo labai daug gerų, stiprių aktorių, su kuriais buvo malonu dirbti. Ir su vyresniais, puikiai pažįstamais, ir su jaunimu. Nors, kaip jau sakiau, su jaunais aktoriais turėjau savo ieškojimų ir ne viskas mane iki galo tenkino, vis tiek bendravimas su jais buvo įdomus – kiekvienas individualus, kiekvienas savaip įdomus.
Antras dalykas – pati vienuolyno (seminarijos) atmosfera. Ji kasdienybėje nėra savaime suprantama, todėl filmavimo metu ji labai veikė. Tas uždarumas, tas pasaulis, kuris nėra kasdien matomas, man pačiam paliko stiprų įspūdį. Dėl to „Vasaris“ man yra brangus.
Serialo „Vasaris“ centre – vaikystėje seksualinę prievartą patyręs pagrindinis veikėjas po daugelio metų įstoja į seminariją ir siekia tapti kunigu tam, kad priartėtų prie savo skriaudiko, ir jam atkeršytų. Dieną Vasaris – pavyzdys kitiems, naktį – žmogus, kurį iš vidaus ryja keršto troškimas. Jis blaškosi tarp pasižadėjimo Viešpačiui, meilės moteriai ir lojalumo sistemai, kol galiausiai turi apsispręsti: atleisti, susitaikyti ar sunaikinti viską, kas buvo pastatyta ant melo…
