Dokumentinis filmas „I, Rosinski“ parodo paskutinės „Thorgal“ komiksų knygos gimimą

vyras žiūri į piešinius

Lenkų menininkas ir komiksų kūrėjas Grzegorz Rosiński žinomas ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Jis išgarsėjo visame pasaulyje nepaisant „geležinės uždangos“. Dokumentinis filmas „I, Rosinski“ atskleidžia, kaip jis kūrė paskutinę „Thorgal“ komiksų knygą. Dokumentiką „I, Rosinski“ žiūrovai gali pamatyti per „HBO Max“ „Go3“ televizijoje.

Filmas „I, Rosinski“ kviečia į itin asmenišką susitikimą su menininku, kuriančiu komiksų knygą, galinčią tapti paskutiniąja „Thorgal“ serijoje. Apie šio filmo atsiradimą, dokumentikos evoliuciją „Go3” atstovui Žilvarui Zinkevičiui pasakojo filmo režisierius Piotr Kielar, o į klausimus apie patį Grzegorzą Rosińskį atsakė prodiuseris Piotr Kempa.

Apie filmo kūrybą pasakoja režisierius Piotr Kielar:

Kaip jums kilo idėja sukurti dokumentinį filmą apie Grzegorzą Rosińskį?

– Idėja kilo jo sūnui ir marčiai – Annai ir Piotrui. Jie pakvietė mane kurti šį filmą po to, kai pamatė mano debiutinį darbą (aut. pastaba: angl. „Dad from America“). Iš pradžių kalbėjomės apie klasikinę biografinę juostą, tačiau vėliau sutarėme, kad svarbiausia tiesiog sukurti gerą filmą. Į šį projektą atėjau kaip žmogus, kuriuo jie pasitikėjo, todėl gavau daug kūrybinės laisvės. Ir kažkokiu būdu pačioje pradžioje mums pavyko išvengti komercinio spaudimo.

Ar sutiktumėte, kad šiuo metu Europoje ir pasaulyje išgyvename savotišką dokumentikos renesansą?

– Taip, ir tam didelę įtaką padarė srautinių transliacijų platformos – jos iš esmės pakeitė visą rinką. Kai prieš dešimt metų pradėjau šį projektą, Europoje beveik nebuvo erdvės pilnametražei dokumentikai, o pirmosios platformos dažnai veikė taip, kad kūrėjai iš to beveik nieko neuždirbdavo. Šiandien galimybių parodyti savo filmą yra gerokai daugiau, todėl ir dokumentinio pasakojimo renesansas didele dalimi atsirado čia, nors kartu tai atneša ir stipresnę komercializaciją. Tam tikra prasme šis filmas priklauso ankstesnei dokumentikos tradicijai, nors dabar gyvena jau streaming‘o pasaulyje.

Filmai apie gyvas legendas dažnai balansuoja tarp pagarbos ir atvirumo. Kaip užtikrinote, kad „I, Rosinski“ netaptų vien pagarbiu portretu, bet atskleistų ir sudėtingesnes temas – senatvę, palikimą, atsitraukimą nuo kūrybos?

– Būdamas jo gerbėju, žinoma kad norėjau atiduoti savotišką duoklę, tačiau pasirinktas formatas neleido būti pernelyg tiesmukam. Pasirinkau stebėjimo principu paremtą kino kalbą, todėl sąmoningai apsiribojau scenų kompozicija ir jų išdėstymu. Toks sprendimas žiūrovą priartina prie pagrindinio veikėjo per buvimą šalia jo – net ne per jo paties komentarus apie save.

Filme sekate Grzegorzą Rosińskį jam dirbant prie komiksų knygos, kuri gali tapti paskutine „Thorgal“ serijoje. Kiek sudėtinga buvo dramaturgiškai kurti įtampą iš proceso, kuris yra labiau vidinis ir meninis, o ne atvirai dramatiškas?

– Tai tikrai geras klausimas. Sudėtingiausi buvo du dalykai: paversti išoriškai matomu procesą, kurio progresas yra subtilus ir nelabai kinematografiškas bei suvaldyti neaiškią laiko perspektyvą. Čia labai svarbų vaidmenį atliko antraplaniai veikėjai – Grzegorzo sūnus ir jo

partnerė ir, savaime suprantama, montažas. Kelerius metus trukusį laikotarpį suspaudžiau į gerokai trumpesnį pasakojimo laiką ir susitelkiau ties vieninteliu tikslu – paskutine knyga. Labai padėjo ir paties menininko iškalba bei jo gražus, gilus balsas (juokiasi).

Ar jus kas nors nustebino gavus išskirtinį priėjimą prie privataus Grzegorzo Rosińskio pasaulio – jo studijos, archyvo, asmeninių apmąstymų?

– Filmo kūrimo metu Grzegorzas Rosińskis dirbo net prie trijų „Thorgal“ komiksų knygų – priešpaskutinės ir dar dviejų, kurios buvo įvardijamos kaip „paskutinės“. Mane nustebino tai, kad jis nekreipė dėmesio į scenarijų – jo dėmesys krypo į konkretų puslapį, prie kurio tuo metu dirbo, pirmiausia iš vizualinės pusės: kompoziciją, personažus, scenografiją, kostiumus, perspektyvą.Taip pat paaiškėjo, kad įsitikinimas, jog Rosińskis savo komiksuose pasakoja itin asmeniškas istorijas, iš dalies buvo iliuzija. Panašumai tarp jo gyvenimo ir „Thorgal“ pasaulio labiau atsitiktiniai nei sąmoningai kuriami.

Dokumentikoje atsitraukimas nuo kūrybos apibūdinamas kaip „mažoji mirtis“. Ar jums pačiam šis filmas labiau yra išskirtinės karjeros apibendrinimas ar vis dėlto įrodymas, kad tokie menininkai kaip Rosińskis iš tiesų niekada nenustoja kurti – ir tam tikra prasme niekada „neišnyksta“?

– Neturiu vienareikšmio atsakymo – tai išeina už paties filmo kūrybos ribų. „Mažosios mirties“ sąvoką panaudojau kaip apibūdinimą, paliekantį vietos interpretacijai. Vis dėlto man labai artima ir antroji mintis – kad menas ir jo ribų peržengimas suteikia gilią prasmę mūsų sunkiai paaiškinamai egzistencijai. Jei menininkui įmanoma tam tikra mirtis dar gyvenime, tuomet gyvenimas po mirties tampa beveik neišvengiamas.

Į klausimus apie Grzegorzą Rosińskį atsako filmo prodiuseris Piotr Kempa:

„Thorgal“ komiksai turi gerbėjų visoje Europoje, taip pat ir Baltijos šalyse. Jūsų manymu, kodėl šis pasaulis taip stipriai įtraukia ir už Lenkijos ribų – dėl mitologijos, žmogiškumo ar dar kažko kito?

– Tiksliai pasakyti, kodėl šis kūrinys toks populiarus už Lenkijos ribų, negaliu. Tačiau puikiai žinau, kas mane patį paskatino nė akimirkai nesuabejojus imtis šio filmo prodiusavimo. Tai buvo jaunystės atsiminimas. Pilkoje 9-ojo dešimtmečio realybėje „Thorgal“ komiksai reiškė geresnį pasaulį – svajonę, kad kažkur gyvenimas gali būti kitoks. Pirmasis komiksas, kurį apskritai paėmiau į rankas, buvo prancūziškas leidimas, atsiųstas draugų šeimos. Mes nesupratome nė žodžio, bet vis tiek skaitėme jį su milžinišku susižavėjimu. Jei kas nors tuomet būtų pasakęs, kad po kelių dešimtmečių kursiu filmą apie šį pasaulinio garso menininką, paprasčiausiai nebūčiau patikėjęs.

Grzegorzo Rosińskio kūryba domina ištisas skaitytojų kartas, tačiau pats jis retai ieško dėmesio. Kas, jūsų manymu, lėmė jo sprendimą šįkart įsileisti kameras į savo asmeninę erdvę?

– Kaip pamatysite ir filme, Grzegorzas (Rosinski) puikiai jaučiasi tarp žmonių – lengvai bendrauja su gerbėjais, dalyvauja dideliuose renginiuose, dalija autografus. Tačiau iš tiesų labiausiai jis yra savimi savo studijoje. Kodėl jis mus įsileido? Manau, didelė to priežastis yra režisierius Piotrekas Kielaras, tapęs svarbiu palydovu brandžiam vyrui apmąstant savo gyvenimą ir kūrybą. Svarbu prisiminti ir tai, kad Piotrekas su Grzegorzu praleido ištisą dešimtmetį. Tai iš tiesų išskirtinis dalykas – laikas.

Kaip šiandien apibūdintumėte Grzegorzo Rosińskio santykį su tapyba, piešiniais? Ar tai pasikeitė per dešimtmečius? Kas jį vis dar motyvuoja kaip menininką ir istorijų pasakotoją?

– Grzegorzui piešimas yra visas jo pasaulis. Jis iš tiesų tai myli. Tačiau kai jis apie tai kalba, man atrodo, kad geriausia tai suprasti žiūrint filmą. Šią dokumentiką svarbu žiūrėti tyliai ir susikaupus. Tai kino juosta, kurioje svarbus kiekvienas žodis. Jei norisi iš tikrųjų pajusti šio pasaulio magiją, verta išjungti telefoną, pritemdyti šviesas ir žiūrėti kuo didesniame ekrane. Tai tikras kinas, o ne trumpas vaizdo įrašas internete (šypsosi).

Dokumentinį filmą „I, Rosinski“ galima pamatyti „HBO Max“ tiesiogiai per „Go3“ televiziją. „Go3” prenumeratoriams nebūtina diegti jokių papildomų mobilių programėlių ar ieškoti kitų prisijungimų.

Dalintis

Susiję straipsniai

Atraskite neribotas pramogas su „Go3“

Prenumeruokite „Go3“ naujienlaiškį ir mėgaukitės tūkstančiais filmų, naujausiais TV serialais ir daugiau nei 50 TV kanalų vienoje vietoje.

Prenumeratos vaizdas

Populiarūs leidimai